šiuolaikinė rusų abėcėlė turi 33 raides (10 balsių, 21 priebalsę ir 2 ženklus):

• Аа арбуз arbūzas
• Бб банан bananas
• Вв волк vilkas
• Гг гусь žąsis
• Дд дом namas
• Ее енот meškėnas
• Ёё ёж ežys
• Жж жук vabalas
• Зз заяц zuikis
• Ии игла adata
• Йй йогурт jogurtas
• Кк кот katė
• Лл лук svogūnas
• Мм мышь pelė
• Нн ножницы žirklės
• Оо облако debesis
• Пп помидор pomidoras
• Рр робот robotas
• Сс стул kėdė
• Тт топор kirvis
• Уу утка antis
• Фф фонарь žibintas
• Хх хомяк žiurkėnas
• Цц цыплёнок viščiukas
• Чч часы laikrodis
• Шш шар kamuolys
• Щщ щётка šepetėlis
• Ъъ объявление skelbimas
• Ыы рыба žuvis
• Ьь соль druska
• Ээ экскаватор ekskavatorius
• Юю юбка sijonas
• Яя яблоко obuolys

Žodžiai sudaromi iš skiemenų. Skiemenys sudaromi iš raidžių, kurios reiškia balsių ir priebalsių garsus. Vienskiemeniuose žodžiuose kirčiuoti balsių garsai skamba taip, kaip jie vadinami abėcėlėje.

Kirtis – tai vieno kurio skiemens išryškinimas kitų žodžio skiemenų atžvilgiu arba viso žodžio išryškinimas didele balso jėga. Mokykliniuose vadovėliuose ir žodynuose dviskiemeniuose ir daugiaskiemeniuose žodžiuose kirtis žymimas specialiu ženkliuku, kuris rašomas virš balsės. Vienskiemeniuose žodžiuose kirtis nėra žymimas.

Skiemuo, turintis kirtį, vadinamas kirčiuotu ir tariamas su didesne jėga nei kiti žodžio skiemenys. Skiemenys, kurie yra po kirčiuoto skiemens, tariami silpniau ir trumpai. Tokiuose skiemenyse garsai [а] ir [о] skamba neaiškiai, kaip labai trumpas garsas [а].

Rusų kalboje kirtis atlieka keletą funkcijų. Viena iš jų yra reikšmės skiriamoji funkcija, t. y. – kirtis padeda atskirti žodžio reikšmę.

Rusų kalboje yra žodžių, kurie rašomi vienodai, bet skirtingai tariami (dažniausia dėl kirčio skirtumų). Tokie žodžiai vadinami homonimais:

Rusų kalboje kai kurios raidės tariamos kitaip, nei rašomos. Tai susiję su fonetikos taisyklėmis. Garsų pasikeitimas nekirčiuotoje pozicijoje vadinamas redukcija.

Kirčiuotuose skiemenyse raidės а ir о reiškia garsus [а] ir [о]:

Nekirčiuotuose skiemenyse prieš kirčiuotą skiemenį ir absoliučioje nekirčiuotoje žodžio pradžioje raidės а ir о reiškia garsą, kuris skamba kaip trumpas garsas [а]:

Skiemenyse, kurie yra po kirčiuoto skiemens, raidės а ir о reiškia garsą, kuris skamba neaiškiai, kaip labai trumpas garsas [а]:

Nekirčiuotoje žodžio pradžioje balsis О tariamas kaip garsas [а]:

Rusų kalboje išskiriami skardieji (esant tonui – garsui) ir duslieji (tik triukšmui) priebalsiai. 12 iš jų sudaro poras pagal skardumą/duslumą:

Poriniai skardieji priebalsiai žodžio pabaigoje tariami kaip juos atitinkantys duslieji:

Poriniai skardieji priebalsiai, esantys žodžio viduryje prieš dusliuosius priebalsius, suduslėja, t. y. tariami kaip jų porinis duslusis priebalsis:

Duslieji poriniai priebalsiai, esantys žodžio viduryje prieš skardžiuosius priebalsius suskardėja, t. y. tariami kaip jų porinis skardusis priebalsis:

Prielinksnis в, esantis prieš žodį, prasidedantį dusliuoju priebalsiu, suduslėja ir yra tariamas kaip [ф]:

Prielinksnis с, einantis prieš žodį, prasidedantį skardžiuoju priebalsiu (išskyrus в), suskardėja ir yra tariamas kaip з:

Sangrąžinių veiksmažodžių ться arba тся galūnes tariame kaip [ца]:

Galūnes –ого / -его parodomuosiuose įvardžiuose ir būdvardžiuose skaitome kaip [ова] / [аво] / [ава] - [ева]:

Raidės е, ё, ю, я vadinamos jotuotomis, nes tariant jų pavadinimus girdime 2 garsus kartu su [й]:

Bet žodžiuose po kirčiuotų priebalsių jie perduoda pagrindinį garsą:

Nekirčiuotoje pozicijoje pirmame skiemenyje prieš kirtį raidės е ir я perduoda garsą, artimą и [и^э].

Raidės е, ё, ю, я, raidė и, ir raidė ь, kuri garso neperduoda, bet yra tik kaip minkštojo tarimo ženklas, rodo, kad priebalsis prieš juos tariamas minkštai, pavyzdžiui: [д'] / [d'], [т'] / [t'], [м'] / [m'], [н'] / [n'] ir t. t.

Raidės е, ё, ю, я gali žodžiuose būti tokių pozicijų:

1. po priebalsių;
2. žodžio pradžioje (kirčiuotos ir nekirčiuotos);
3. po balsių (kirčiuotos ir nekirčiuotos);
4. po minkštojo (ь) ir kietojo (ъ) ženklų.

Žodžio pradžioje po balsių ir po kietojo (ъ) ir minkštojo (ь) ženklo kirčiuotos raidės е, ё, ю, я reiškia du garsus, tarimu artimus atitinkamiems kai kuriems angliškų žodžių garsams žodžio pradžioje:

Žodžio pradžioje nekirčiuotoje pozicijoje raidės е ir я perduoda garsą, artimą й ir и [йи^э].

Po skiriamojo kietojo (ъ) ir skiriamojo minkštojo (ь) ženklo raidės е, ё, ю, я reiškia du garsus. Skiriamasis minkštasis ženklas rašomas žodžio viduryje ir niekada nėra rašomas po priešdėlių. Taip pat ši raidė gali būti rašoma prieš и, tada ją skaitome kaip [йи] arba [yi]:

Skiriamasis ъ žodžiuose rašomas tik po priešdėlių, kurie baigiasi balse prieš šaknį, kuri prasideda е, ё, ю, я. Čia priskiriami ir sudėtiniai žodžiai, kurių pirma dalis двух-, трёх-, четырёх-, сверх-, меж-:

Žodžiuose raidė ё visada yra kirčiuota.

Raidė Ж - [ж] / [zh], [g], [j], [ʒ] perduoda garsą, artimą garsui, kurį galima girdėti angliško žodžio garage ['gærɑ:ʒ] gale.

Po raidžių ж, ш, ц visada rašoma raidė и, bet tariama kietai:

Rusų kalbos garsas [и] panašus į anglų kalbos garsą [i:] žodyje cheese [tʃiːz]. Norint ištarti garsą [и], reikia liežuvį nukreipti į priekį ir liežuvio galiuku paliesti apatinius dantis. Tariant [и] geriausia truputėlį nusišypsoti – ir viskas pasiseks. Priebalsis prieš и tariamas minkštai.

Raidė Й, й reiškia garsą, artimą angliško žodžio pradžios garsui York [jɔːk] или yoghurt [ˈjoʊɡr̩t]. Ši raidė rusiškuose žodžiuose visada po balsės yra žodžio viduryje arba žodžio gale ( мой (= mano) , май (= gegužė) , майка (= marškinėliai) , pasiskolintuose žodžiuose ji dažniausia yra arba pradžioje, arba žodžio viduryje ( йод (= jodas) , йогурт (= jogurtas) , майор (= majoras) ).

Žodis вот (= štai) rusų kalbos sakiniuose paprastai yra sakinio pradžioje ir turi reikšmę «čia yra, čia matote». Žodis вот (= štai) visada tariamas su вот.

Įvardis он (= jis) ir jungtukas но (= bet) visada tariamas su [о],net jeigu sakinyje jie nėra kirčiuoti.

Raidė ы reiškia garsą [ы]. Ji niekada nerašoma žodžio pradžioje.

Tariant šį garsą visą liežuvį reikia atitraukti atgal ir įtempti užpakalinę liežuvio dalį. Liežuvio galiukas jau neliečia apatinių dantų, kaip tariant garsą [и], o atitrauktas atgal. Burna daugiau priverta, nei tariant garsą [и], ir tariant [ы] mes jau nesišypsome. Pats paprasčiausias pratimas, kuris padės išmokti ištarti rusišką garsą [ы] – tai pieštukas, suspaustas dantų skersai. Paimkite pieštuką į dantis ir pasistenkite ištarti [и]. O dabar stenkitės ištarti tą patį garsą neliesdami pieštuko liežuviu. Išeina [ы]. Įsiminėte – pakartojote be pieštuko. Prieš balsį ы priebalsis visada tariamas kietai.

Raidė ц - [ц] / [ts] / [tz] perduoda garsą, artimą garsui, kurį galima girdėti angliško žodžio pradžioje tsunami [tsu:'na:mi].

Po raidžių ц, ж, ш visada rašoma raidė и, išskyrus kelis žodžius, kuriuose po raidės ц rašoma ы:

Raidė ч perduoda garsą [tʃ], panašų į angliško žodžio pradžios garsą cheese [tʃi:z] arba vardo Charley [tʃa:li].

Raidė ч rašte perduoda visada minkštą garsą.pagal tradiciją po ч visada rašoma а и у, o ne я ir ю (išskyrus kelis žodžius).

Junginiai ч su priebalsiais duoda skirtingus garsus:

Garsas, reiškiamas raide щ, tariamas kaip ilgas minkštasis ш [ш’:] / [ʃ’:] / [shсh].

Raidė щ, kaip ir raidė ч, rašte perduoda visada minkštuosius garsus. Pagal tradiciją po jų visada rašoma а ir у, o ne я ir ю (išskyrus kelis žodžius).

Raidė э dažniausiai rašoma skolinių ir kai kurių rusiškų žodžių pradžioje: это (= tai) , эта (= šita) , этот (= šis) , Эмма (= Ema) .

Parodomieji įvardžiai – это (= tai) , эта (= šita) , этот (= šis) , та (= kai kurie) , тот (= tas) , то (= kas nors) ir t. t. tarnauja norint išskirti kokį nors konkretų daiktą, požymį, kiekį ir t. t. tarp kitų daiktų, požymių ir t. t. Nurodydami daiktą, sakome: «Это …» . Šie įvardžiai taip pat gali reikšti papildomą informaciją apie apibūdinamą objektą, pavyzdžiui, apie jo giminę arba skaičių: эта – mot. g., этот – vyr. g., это – bevard. g., эти – dgs. ir t. t.

Rusų kalboje sutinkama žodžių, kurie rašomi ir tariami vienodai, bet turi skirtingą reikšmę. Tokie žodžiai vadinami homonimais.

Rusų kalboje sutinkami homonimai – žodžiai, kurie vienodai skamba tik kai kuriose gramatinėse formose ir, be to, dažniausia priklauso skirtingoms kalbos dalims:

Rusų kalboje išskiriami penki pagrindiniai intonacinių konstrukcijų tipai (IK): IK-1, IK-2, IK-3, IK-4, IK-5.

Visų tipų IK galima išskirti tris dalis: kirčiuotą, esančią prieš kirčiuotą, esančią po kirčiuotos.

Kirčiuota dalis lygi vienam skiemeniui ir yra IK centras, nes čia vyksta žymus tono pasikeitimas. Prieš kirčiuotą dalį esanti dalis ir po kirčiuotos dalies esanti dalis skiriasi apimtimi ir jų gali nebūti.

IK-1 – tipiška pasakojamųjų sakinių neutraliems pranešimams. IK-1 charakterizuojama žemesniu tonu kirčiuojamojoje dalyje. Tonas gali būti aštrus ir neaštrus. Prieš kirčiuojamą dalį esanti dalis tariama įprastu vidutiniu kalbėtojo tonu. Po kirčiuotos dalies esančios dalies tonas žemesnis nei vidutinis ir dar žemėja paskutiniuose skiemenyse. IK-1 centras visada yra žodyje, kuris reiškia nežinomą pašnekovui pasakymo dalį.

Pavyzdžiui, sakinį Таня пишет письмо. (= Tania rašo laišką.) galima perskaityti įvairiai:

IK-2 – tipiška klausiamuosiuose sakiniuose su klausiamuoju žodžiu ( кто (= kas) , что (= kas) , где (= kur) , куда (= kur) , откуда (= iš kur) , почему (= kodėl) , зачем (= kodėl) и t. t.). IK-2 centras paprastai yra klausiamasis žodis arba žodis, kuris tikslina tai, ko klausiama. Prieš kirčiuotą dalį esanti dalis IK-2 tariama vidutiniu tonu arba nežymiai pakeliant balsą. Kirčiuota dalis paprastai tariama nežymiai pakeliant toną ir sustiprintu žodiniu kirčiu. Po kirčiuotos dalies esančios dalies tonas žemesnis nei vidutinis, kaip IK-1.

Pavyzdžiui, sakinį Кому ты пишешь? (= Kam tu rašai?) galima perskaityti taip:

IK-3 – tipiška klausiamuosiuose sakiniuose be klausiamojo žodžio. Kirčiuota dalis prasideda gana aukštu tonu lyginant su prieš kirčiuotą dalį esančia dalimi ir skiemens apimtyje kyla. Po kirčiuotos dalies esančios dalies tonas žemesnis nei vidutinis, tonas čia negali būti keliamas. Klausiamuosiuose sakiniuose be klausiamojo žodžio IK centre visada tikslinama, apie klausiama.

Pavyzdžiui, sakinį Таня пишет письмо? (= Tania rašo laišką?) galima perskaityti taip:

IK-4 tipiška nepilnam klausiamajam sakiniui su lyginamuoju jungtuku а ( А вы? (= O jūs?) , А Светлана? (= O Svetlana?) , А дети? (= O vaikai?) ). Prieš kirčiuotą dalį esanti dalis tariama vidutiniu tonu, kartais žemesniu, ypač prieš kirčiuotą dalį (IK centras). Jeigu kirčiuota dalis yra gale, tonas prasideda nuo žemesnio taško lyginant su vidutiniu, ir skiemens apimtyje tonas tolygiai pakyla. Jeigu IK-4 yra po kirčiuotos dalies esanti dalis, tai kirčiuota dalis tariama pažemintu balsu, o po kirčiuotos dalies esanti dalis – tolygiu kylamuoju tonu. Kirčiuotas ir galinis nekirčiuotas balsis gali būti ištęsti.

Pavyzdžiui:

Pavyzdžiui:

IK-5 tipiška vertinamiesiems sakiniams su įvardiniais žodžiais. Prieš kirčiuotą dalį esanti dalis IK-5 tariama vidutiniu tonu. Ši dalis paprastai trumpa, nes intonacinis centras paprastai yra įvardinis žodis. Kirčiuotoje dalyje tonas kyla ir yra daugiau nei vidutinis, kaip IK-2, pagrindinis paprastai pailginamas. Tonas, kuris yra aukštesnis nei vidutinis tęsiamas po kirčiuotos dalies esančioje dalyje. Paskutinio žodžio tonas būna žemesnis nei vidutinis. Kalbos tempas IK-5 gali būti sulėtėjęs.

Pavyzdžiui: